Gamtoje yra žinomi trys pagrindiniai būdai šilumos perdavimo nuo vieno objekto kitam:

• kontaktinis - kai šiluma yra perduodama esant tiesioginiam kontaktui dvejų ar daugiau objektų. Šiltesnis objektas atiduoda šilumą šaltesniam;

• konvekcinis - kai šilumos energija perduodama su tarpinio šilumos laidininko pagalba. Labiausiai paplitęs pavyzdys kai tradiciniai radiatoriai šildo orą, kuris savo ruožtu, sudarant judėjimo srautus perduoda šiluma nutolusiems nuo radiatorių objektams;

• spindulinis - kai nutolusio nuo šilumos šaltinio objekto įšilimas vyksta šiluminių spindulių iš infraraudonojo spektro pagalba (Saulės šilumos atidavimo principas).

   Esant bet kokiai šildymo sistemai, šilumos mainuose dalyvauja visi trys būdai tik skirtingas yra santykinis jų dalyvavimas.

    Šiai dienai žinomiausias ir intensyviausias infraraudonųjų spindulių šaltiniu yra Saulė. Kadangi, kaip žinoma, infraraudonieji spinduliai nešildo oro ir oras nesudaro jiems praktiškai jokio pasipriešinimo, todėl nuo Saulės, per milijonus kilometrų atstumą, su minimaliais intensyvumo praradimais, ilgieji infraraudonieji spinduliai pasiekia Žemę. Kai infraraudonųjų spindulių kelyje atsiduria kietėji kūnai, jiems yra perduodama šilumos energija ir vyksta įšilimas, o kūnai neesantis infraraudonųjų spindulių kelyje įšyla konvekcijos arba kontaktiniu būdu.

    Infraraudonieji spinduliai – tai spinduliai, kuriuos žmogus jaučia kaip įprastą šilumą. Geriausią ir sveikiausią poveikį žmogui turi spinduliai, kurių bangų ilgiai yra 5 – 15 μm, kitaip dar vadinami „Gyvybes spinduliai“.